- pelenė
- pelẽnė sf. (2) 1. PrL, BzBkXIX289, LsB282 žr. pelenas 1: Katilą, puodą ant pelẽnės vožti KI122. 2. K, Gs vieta, kur pila pelenus, pelenvietė. 3. K vieta po virtuvės virykle, kur byra pelenai: Pelẽnė – vieta po mašina žarijoms krist Iš. Jis, nuėjęs į kuknelę, atsitūpė už pelenės KlvD165. 4. MŽ, N, K, Ggr, Vkš stora pakulinė marška, per kurią košia pelenų šarmą: Pelẽnė yra drobulė ant žlugto viršaus kubile J. Pelẽnę liuob aprišti, kiti liuob prikalti Štk. Jau pripyliau pelenų ant pelẽnės, dabar tik reikia užpilti karšto vandenio Grl. 5. Sv, Užp, Jž pilka, puri žemė, panaši į pelenus: Mūs žemelė pelenė – joj mažai kada auga Vžns. 6. nešvarius darbus dirbanti, skriaudžiama našlaitė (ppr. pasakose): Sumislijo, kad jau nėr an svieto, kad katrai tiktų tas čeverykas, sako: Reik duot pasimieruot tai pelenei BsPIII136. 7. I, Kos134, Trk bot. miltinė arkliauogė (Arctostaphylos uva ursi): Uoga raudona, miltinga kaip bruknė vadinas pelẽnė J. Pelenės [iš lapų] padabnios į bruknių lapus, tik biškelį smulkesnės Eig. Pelenėse daro (dažo) rausvai, juodai Šts. 8. Šts tokios rūšies bulvė.
Dictionary of the Lithuanian Language.